Visagino muziejus kviečia atrasti išskirtinį projektą „Visaginas – kolekcijų miestas” ir apsilankyti Andrejaus Safronovo mineralų kolekcijos ir fotografijų parodoje, kuri veiks 2026-08-26–2027-08-08.

Parodoje pirmą kartą Lietuvoje viešai eksponuojama, geologų vertinimu, reikšmingiausia privati mineralų ir uolienų kolekcija šalyje. Ją sudaro daugiau nei 1500 eksponatų iš 38 pasaulio šalių, papildytų unikaliomis fosilijomis ir medžiagų imitacijomis.

Eksponuojami mineralai stebina ne tik savo moksline verte, bet ir nepakartojamu natūraliu grožiu – mistiškais kristalų spindesiais, formų įvairove bei unikaliomis spalvų gamomis, kurias šimtmečiais giliai žemėje kūrė pati gamta. Kartu pristatoma meninė fotografijų paroda leidžia į šį paslaptingą akmenų pasaulį pažvelgti iš arti ir išvysti paslėptas mikrostruktūrų detales.

Ši paroda – tai analitinis mokslininkų ir kolekcininko dialogas, padedantis jaunam industriniam miestui ieškoti savo sociokultūrinės savasties. Žemės gelmių turtai čia tampa simboliniais istorijos ženklais, skatinančiais bendruomenę tyrinėti kultūrinę atmintį bei kurti naujas partnerystės tradicijas.

© Andrejus Safronovas

Darbų autorius – fotomenininkas Vitalij Bogdanovič, parodų dalyvis, respublikinių ir tarptautinių konkursų laureatas. Jo darbai buvo publikuojami Lietuvos laikraščiuose bei žurnaluose, eksponuojami parodose Lietuvos Respublikos Seime ir Visagino savivaldybėje, taip pat Lietuvos, Latvijos ir Estijos meno galerijose. Nuo to laiko jau daug vandens…
Meilė vandeniui peraugo į kažką daugiau nei nuotraukas – Vitalijus tapo burinės jachtos kapitonu ir dabar raižo Viduržemio jūros platybes bei džiaugiasi tuo, kad jį iš visų pusių supa vanduo.

© Vitalij Bogdanovič

2026-06-08–2026-12-13.

„Bandymas pavadinti yra bandymas suprasti. Tačiau kiekvienas pavadinimas kartu sukuria naują
istoriją, naują atmintį ar naują interpretaciją. Mano bandymas yra sukurti intervenciją
apipavidalinimui.
Gyvendamas Visagine, kasdien susiduriu su skirtingomis kalbomis, nuogirdomis, legendomis,
pasakojimais ir jų vertimais, su nuolat kintančiomis reikšmėmis ir bandymu jas išsaugoti. Ši
paroda gimsta iš tos įtampos – tarp tvarkos ir chaoso, tarp dokumento ir vaizduotės, tarp to, kas
atrodo svarbu, ir to, kas gali būti pamiršta. Pavadinimas nėra atsakymas. Pavadinimas yra dar
viena interpretacija,”- teigia autorius.
Andrius Bursovas (g. 1998) – tarpdisciplininis menininkas, kuriantis tapybos, grafikos,
instaliacijos, performanso ir video meno srityse. 2024 m. baigė Vilniaus dailės akademijos
Grafikos bakalauro studijas, šiuo metu studijuoja VDA Grafikos magistrantūroje. Savo kūryboje
nagrinėja nuobodulio visuomenės, postmodernizmo, kolektyvinės atminties, žmogaus
trumpalaikiškumo, laisvės, konflikto ir tvarkos temas. Jo darbuose dažnai pasirodo groteskiškos
figūros, gyvūnai, kasdienybės objektai ir fragmentiški pasakojimai, kuriuose susipina asmeninė
patirtis, socialinė kritika ir kultūrinės atminties sluoksniai.
Pasitelkdamas humorą, absurdą ir fantasmagorinius vaizdinius, autorius reflektuoja informacijos
pertekliaus, vartojimo, technologijų ir kolektyvinės tapatybės formavimo procesus.
Andrius gyvena ir kuria Visagine, dirba Visagino muziejuje, kuruoja parodas, iliustravo vaikams
skirtą leidinį „Visagino abėcėlė“.
Dalyvavimas parodose:
2026 m. – „Zabolis Art Prize“ ir Vilniaus aukciono jaunųjų menininkų parodų finalininkas.
2024 m. – personalinė paroda „Apibrėžimo beieškant“; nuo 2024 m. darbai saugomi privačiose
kolekcijose.
2023 m. – personalinė paroda „Nenutiestas takas“.
Dalyvavo grupinėse parodose „Murmuracija“, „22° G: terpė“, „4 × 4“, „Akmenukai prie jūros“,
„Jauna nauja grafika. Knygos metafizika“ ir kitose.
© Viktorija Kazlienė

2026-06-08–2026-07-31

Visaginietis fotografas Sergejus Trifonovas jau daugelį metų fotografuoja žmones, ieškodamas jų tikrumo ir vidinės būsenos. Visagino miesto muziejaus muziejininkų paskatintas autorius surengė savo pirmąją personalinę parodą „Žmonės be kaukių“.

Parodos pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai. Menininkas daugiausia dėmesio skiria žmogui – jo emocijoms, charakteriui ir nuotaikai. Šiose fotografijose nėra dirbtinai inscenizuotų scenų ar tobulo kadro siekio. Kiekvienas portretas tampa bandymu užfiksuoti tikrą emociją, autentišką žmogaus būseną ir tą trumpą akimirką, kai kasdienybėje nešiojama „kaukė“ pranyksta.

Fotografijų herojai – įvairūs žmonės, daugiausia visaginiečiai, mūsų kaimynai, bičiuliai ir pažįstami. S. Trifonovo darbuose jie atsiskleidžia kitaip: jautresni, įdomesni, pagauti įprastoje ar išskirtinėje būsenoje. Ypatinga patirtis muziejuje išvysti save meninėje fotografijoje – pajusti ir akimirkos trapumą, ir žmogaus gyvenimo reikšmingumą.

Ši paroda svarbi ne tik kaip fotografo kūrybinis debiutas. Ji svarbi ir todėl, kad pasakoja apie Visagino žmones. Tai miesto veidai, kuriantys miesto tapatybę. Paroda primena, kad muziejus gali būti ne vien istorinių eksponatų saugykla, bet ir gyva erdvė dabarties žmonėms – jų veidams, likimams, istorijoms ir emocijoms.

© Viktorija Kazlienė

2026-04-14–2026-09-22
Visagino ,,Gerosios vilties“ progimnazijos 5–6 kl. mokinių paroda, mokytoja
Anastasija Rešetko.
Surengti šią parodą pasiūlė Visagino ,,Gerosios vilties“ progimnazijos direktorė
Jolanta Bartkūnienė. Gražu ir simboliška, kad progimnazijos mokinių įsivaizduojamos
Visagino ežero istorijos pateko į miesto muziejų ir tapo puikia Visagino ežero 500 ųjų
metinių paminėjimo dalimi.
Ne kiekvienas ežeras turi savo tikslią paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose datą, bet
Visaginas turi – 1526 balandžio 14 d.
Šis vardas 1992 m. rugsėjo 22 d. suteiktas ir mūsų miestui. Tiesa, anksčiau čia
buvęs ir Visagino palivarkas.
Mokslininkų (kalbininkų, istorikų) teigimu, vandenvardžiai (hidronimai) yra pats
seniausias vietovardžių sluoksnis .Vietovardžiai yra kilę iš vandenvardžių. Upės ir
ežerai atsirado ir gavo vardus anksčiau, nei žmonės pradėjo statyti sodybas, kaimus
ar miestus. Vandenvardžiai keičiasi itin lėtai. Net ir pasikeitus tautoms ar kalboms,
konkrečių senųjų vandens telkinių pavadinimai išlieka. Dažnai baltiškos kilmės upių
vardai randami toli už dabartinės Lietuvos ribų. Toponimų tyrinėtojas Vidas
Garliauskas teigia, kad šaknis gin- (nuo ginti ) sutinkama čia, Visagine, ir dabartinės
Baltarusijos teritorijoje – Sėlių žemėje.
Geologas dr. Jonas Satkūnas paaiškina Visagino vardo geologinę kilmę: vienoje
pusėje esantys šaltiniai nuolat papildo ežerą šviežiu vandeniu, sukurdami spaudimą
ir srovę. Šaltinių vanduo fiziškai „stumia“ arba gena ežero masę link žemesnės
vietos, į ištakas. Ežeras išsilieja į pelkę ir į Visagino upelį, taip užbaigiamas
cirkuliaciją.
Geologinis ežero amžius 16400 metų.
© Viktorija Kazlienė

2026-03-18–2026-05-17 Visagino dailės galerijoje.
Vladimir Gorbunov Visagine dirbo architektu 1978–1990 metais. Profesionali autoriaus
žvilgsnio disciplina leido tiksliai fiksuoti miesto architektūros objektus, jų struktūrą ir detales.
Tai buvo naujos, tuo metu modernios ir pažangios urbanistinės aplinkos dokumentacija.
Paroda skirta pokyčiui: tam, kas išnyko, buvo transformuota ar prarado pirminį pavidalą.
Nors miestui tėra virš penkiasdešimt metų, vizualinė medžiaga liudija reikšmingus
urbanistinius praradimus ir transformacijas. Kartu keliama refleksija – kiek ir kaip šie
pokyčiai gali būti laikomi pažanga.
Ekspozicija veikia kaip svarbus ankstyvojo Visagino raidos vizualinis šaltinis, leidžiantis
rekonstruoti pirminį miesto veidą ir kritiškai įvertinti jo kaitos procesus. Visagino miesto
muziejus kviečia žiūrovą į sąmoningą dialogą su miesto atmintimi.
© Natalja Tomsha

2026-02-20–2026-03-20

Visagino dailės galerijoje. „Lietuvos kulinarinis paveldas kosmose“ – tai meninis tyrimas, analizuojantis tris tarpusavyje susijusias temas: maisto švaistymą, maistą kosmose ir Lietuvos kulinarinį paveldą. Projektas remiasi klausimu, koks galėtų būti lietuviškas kosminis meniu ir kaip tradiciniai patiekalai, ingredientai bei maisto gamybos principai galėtų būti pritaikyti ateities kontekstams.

Tyrimo metu nagrinėjami maisto švaistymo mastai ir ypatumai Lietuvoje, ieškoma alternatyvių sprendimų, bendradarbiaujant su maisto gamintojais kuriami kosminio maisto prototipai ir pakuočių dizaino pavyzdžiai. Vizualinė projekto dalis apima iliustracijas, eskizus, eksperimentus ir spekuliatyvias maisto ateities vizijas.

Projektas siekia atkreipti dėmesį į neatsakingą vartojimą ir skatinti visuomenę kūrybiškai permąstyti maisto vertę, tvarumą bei kultūrinį paveldą, pasitelkiant kosmosą kaip kritinę ir vaizduotę atveriančią perspektyvą.

LKT projekto, meninio tyrimo “Lietuvos kulinarinis paveldas kosmose” rezultatų pristatymas. Autorius  Vladimir Jonov

Projektą finansuoja

2026-02-13–2026-07-26

Paroda iš muziejaus fondų VMM Monitorių galerijoje.

Esame įpratę matyti Visaginą per Vasilijaus Čiupačenkos objektyvą, tačiau ši paroda – apie jį patį.

„Nežinomas Vasilijus Čiupačenko“ – tai fotoparoda, kurioje fotografas pirmą kartą atsiduria kadre: įvairiuose vaidmenyse, kasdienėse akimirkose, tarp artimųjų ir gamtoje, toks, kokį jį pažinojo tik nedaugelis.

Vasilijus Čiupačenko (1923–2005) – Visagino garbės pilietis, pedagogas, fotografas ir miesto metraštininkas.

Dalyvavo V. Čiupačenko žmona Marija Ščerbakova, kuri pasidalino prisiminimais apie vyro nenuilstamą charakterį ir begalinį norą užfiksuoti Visagino miesto bei IAE istorijos vaizdus.

© Andrej Safronov

2026-02-13–2026-03-11

Visagino dailės galerijoje. G. Charbedija renka sovietinio bei postsovietinio laikotarpio lėles  ir perkuria jas savaip. Tai Rusijoje, Vokietijoje ar Italijoje pagamintos lėles, vaizduojančias laimingus ir besišypsančius vaikus apvaliais skruostukais, labai ryškiomis akimis, pagamintos iš kieto plastiko ar silikono, mirksinčiomis akimis. Dažniausiai jos 40– 60 cm ūgio, rankytės, kojytės ir galvytės sukiojasi. Todėl lėlės gali stovėti ar sėdėti.

Šį kartą ukrainietė G. Charbedija būrį lėlių aprengė lietuvių tautiniais drabužiais. Ji noriai pasakoja, kaip kruopščiai rinko įvairiausių audinių atitikmenis, kad kuo panašiau būtų ir tikrus tautinius drabužius. Kažkiek siurrealistiškai atrodo tautiniais rūbais aprengtos lėlės su vaikiškai laimingais besišypsančiais veidais. Tokia ta visaginietė G. Charbedija, perkurianti ir prikurianti taip, kaip jai gražu.

© Viktorija Kazlienė