2026-04-14–2026-09-22
Visagino ,,Gerosios vilties“ progimnazijos 5–6 kl. mokinių paroda, mokytoja
Anastasija Rešetko.
Surengti šią parodą pasiūlė Visagino ,,Gerosios vilties“ progimnazijos direktorė
Jolanta Bartkūnienė. Gražu ir simboliška, kad progimnazijos mokinių įsivaizduojamos
Visagino ežero istorijos pateko į miesto muziejų ir tapo puikia Visagino ežero 500 ųjų
metinių paminėjimo dalimi.
Ne kiekvienas ežeras turi savo tikslią paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose datą, bet
Visaginas turi – 1526 balandžio 14 d.
Šis vardas 1992 m. rugsėjo 22 d. suteiktas ir mūsų miestui. Tiesa, anksčiau čia
buvęs ir Visagino palivarkas.
Mokslininkų (kalbininkų, istorikų) teigimu, vandenvardžiai (hidronimai) yra pats
seniausias vietovardžių sluoksnis .Vietovardžiai yra kilę iš vandenvardžių. Upės ir
ežerai atsirado ir gavo vardus anksčiau, nei žmonės pradėjo statyti sodybas, kaimus
ar miestus. Vandenvardžiai keičiasi itin lėtai. Net ir pasikeitus tautoms ar kalboms,
konkrečių senųjų vandens telkinių pavadinimai išlieka. Dažnai baltiškos kilmės upių
vardai randami toli už dabartinės Lietuvos ribų. Toponimų tyrinėtojas Vidas
Garliauskas teigia, kad šaknis gin- (nuo ginti ) sutinkama čia, Visagine, ir dabartinės
Baltarusijos teritorijoje – Sėlių žemėje.
Geologas dr. Jonas Satkūnas paaiškina Visagino vardo geologinę kilmę: vienoje
pusėje esantys šaltiniai nuolat papildo ežerą šviežiu vandeniu, sukurdami spaudimą
ir srovę. Šaltinių vanduo fiziškai „stumia“ arba gena ežero masę link žemesnės
vietos, į ištakas. Ežeras išsilieja į pelkę ir į Visagino upelį, taip užbaigiamas
cirkuliaciją.
Geologinis ežero amžius 16400 metų.
© Viktorija Kazlienė

2026-03-18–2026-05-17 Visagino dailės galerijoje.
Vladimir Gorbunov Visagine dirbo architektu 1978–1990 metais. Profesionali autoriaus
žvilgsnio disciplina leido tiksliai fiksuoti miesto architektūros objektus, jų struktūrą ir detales.
Tai buvo naujos, tuo metu modernios ir pažangios urbanistinės aplinkos dokumentacija.
Paroda skirta pokyčiui: tam, kas išnyko, buvo transformuota ar prarado pirminį pavidalą.
Nors miestui tėra virš penkiasdešimt metų, vizualinė medžiaga liudija reikšmingus
urbanistinius praradimus ir transformacijas. Kartu keliama refleksija – kiek ir kaip šie
pokyčiai gali būti laikomi pažanga.
Ekspozicija veikia kaip svarbus ankstyvojo Visagino raidos vizualinis šaltinis, leidžiantis
rekonstruoti pirminį miesto veidą ir kritiškai įvertinti jo kaitos procesus. Visagino miesto
muziejus kviečia žiūrovą į sąmoningą dialogą su miesto atmintimi.
© Natalja Tomsha

2026-02-20–2026-03-20

Visagino dailės galerijoje. „Lietuvos kulinarinis paveldas kosmose“ – tai meninis tyrimas, analizuojantis tris tarpusavyje susijusias temas: maisto švaistymą, maistą kosmose ir Lietuvos kulinarinį paveldą. Projektas remiasi klausimu, koks galėtų būti lietuviškas kosminis meniu ir kaip tradiciniai patiekalai, ingredientai bei maisto gamybos principai galėtų būti pritaikyti ateities kontekstams.

Tyrimo metu nagrinėjami maisto švaistymo mastai ir ypatumai Lietuvoje, ieškoma alternatyvių sprendimų, bendradarbiaujant su maisto gamintojais kuriami kosminio maisto prototipai ir pakuočių dizaino pavyzdžiai. Vizualinė projekto dalis apima iliustracijas, eskizus, eksperimentus ir spekuliatyvias maisto ateities vizijas.

Projektas siekia atkreipti dėmesį į neatsakingą vartojimą ir skatinti visuomenę kūrybiškai permąstyti maisto vertę, tvarumą bei kultūrinį paveldą, pasitelkiant kosmosą kaip kritinę ir vaizduotę atveriančią perspektyvą.

LKT projekto, meninio tyrimo “Lietuvos kulinarinis paveldas kosmose” rezultatų pristatymas. Autorius  Vladimir Jonov

Projektą finansuoja

2026-02-13–2026-07-26

Paroda iš muziejaus fondų VMM Monitorių galerijoje.

Esame įpratę matyti Visaginą per Vasilijaus Čiupačenkos objektyvą, tačiau ši paroda – apie jį patį.

„Nežinomas Vasilijus Čiupačenko“ – tai fotoparoda, kurioje fotografas pirmą kartą atsiduria kadre: įvairiuose vaidmenyse, kasdienėse akimirkose, tarp artimųjų ir gamtoje, toks, kokį jį pažinojo tik nedaugelis.

Vasilijus Čiupačenko (1923–2005) – Visagino garbės pilietis, pedagogas, fotografas ir miesto metraštininkas.

Dalyvavo V. Čiupačenko žmona Marija Ščerbakova, kuri pasidalino prisiminimais apie vyro nenuilstamą charakterį ir begalinį norą užfiksuoti Visagino miesto bei IAE istorijos vaizdus.

© Andrej Safronov

2026-02-13–2026-03-11

Visagino dailės galerijoje. G. Charbedija renka sovietinio bei postsovietinio laikotarpio lėles  ir perkuria jas savaip. Tai Rusijoje, Vokietijoje ar Italijoje pagamintos lėles, vaizduojančias laimingus ir besišypsančius vaikus apvaliais skruostukais, labai ryškiomis akimis, pagamintos iš kieto plastiko ar silikono, mirksinčiomis akimis. Dažniausiai jos 40– 60 cm ūgio, rankytės, kojytės ir galvytės sukiojasi. Todėl lėlės gali stovėti ar sėdėti.

Šį kartą ukrainietė G. Charbedija būrį lėlių aprengė lietuvių tautiniais drabužiais. Ji noriai pasakoja, kaip kruopščiai rinko įvairiausių audinių atitikmenis, kad kuo panašiau būtų ir tikrus tautinius drabužius. Kažkiek siurrealistiškai atrodo tautiniais rūbais aprengtos lėlės su vaikiškai laimingais besišypsančiais veidais. Tokia ta visaginietė G. Charbedija, perkurianti ir prikurianti taip, kaip jai gražu.

© Viktorija Kazlienė

2025-09-05–2025-12-31

Rugpjūčio 10-ąją mūsų miestas įrodė: Visaginas – vieningas ir stiprus! „Flešmobas“ suvienijo
įvairių kartų gyventojus, padovanojo nepakartojamų emocijų ir įėjo į istoriją kaip rekordinis.

Lietuvos rekordų knygoje įrašyta:
Masiškiausias sąspietis (flashmob), kuriame šoko 1600 žmonių, surengtas Visagine miesto
50-ojo jubiliejaus proga 2025 m. rugpjūčio 10 d.
Idėjos autorė ir organizatoriai – Liudmila Vojevodina, asocijacija sporto klubas
„Akrobalansas“, cirko studija „Akrobalansas“, padedant Visagino savivaldybei bei
savanoriams – Visagino miesto gyventojams.

Daugiau nei 1600 žmonių išties įspūdingai pasveikino Visagino miestą su 50-uoju
jubiliejumi, šokdami pagal specialiai šia proga sukurtą kūrinį, nuskambėjusį lietuvių ir anglų
kalbomis.

Kaip sakė šios idėjos autorė Liudmila Vojevodina, buvo pasirinkta nesudėtinga choreografija,
kad prisijungti galėtų visi norintys. Ir iš tiesų, šokis įtraukė ir vaikus, ir senjorus, ir žmones su
negalia.

Rekordiniam sąspiečiui dalyvius sutelkė Asociacija sporto klubas ,,Akrobalansas“, talkino
daugybė savanorių.

© Viktorija Kazlienė

2025-09-05–2025-12-31

Rita Vasiljeva gimė 1962 m. Ignalinoje. 1983 m. ji baigė Vilniaus technologijos technikumą,
įgijo fototechnikės specialybę ir pradėjo dirbti fotolaboratorijoje prie Ignalinos atominės
elektrinės. Pirmieji jos profesiniai žingsniai buvo tūkstančiai dokumentinių nuotraukų
žmonėms, atvykstantiems dirbti į sparčiai besikuriantį miestą ir didžiulę elektrinę.

Tačiau Rita netruko peržengti techninio darbo ribas. Su nuoširdžia aistra ji ėmė fiksuoti
elektrinės ir miesto statybos procesą, taip kurdama gyvą to laikotarpio kroniką. Svarbią vietą
jos kūryboje užima jaunimo stovyklų ir festivalių – „Drūkšiai“ bei jaunųjų atomininkų
festivalio „Dysnai“ – kadrai. Šiose nuotraukose atsispindi jaunystės džiaugsmas, troškimas
naujovių ir nepakartojama laikmečio dvasia.

Ši paroda – tai daugiau nei fotografijų rinkinys. Tai prisiminimų ir istorijos audinys, mūsų
visų bendros atminties dalelė, įamžinta akimirkose, kurias Ritos objektyvas sustabdė ir
išsaugojo ateičiai.

© Natalja Tomsha

2025 rugsėjo 1/ Nuolatinė ekspozicija

Ar žinojote, kad mūsų miesto muziejuje yra ypatinga vieta – Muzikos kambarys?
Tai ne šiaip ekspozicija, o tikras tiltas tarp kartų. Čia, švelnioje šviesoje ir jaukioje aplinkoje,
galite uždėti ant patefono tikrą vinilinę plokštelę, išgirsti tylų adatos šnypštimą ir pasinerti į
praeities garsų pasaulį.

Seni patefonai, magnetofonai, radijo imtuvai – visa tai mūsų tėvų jaunystės technika, sauganti
visos epochos prisiminimus ir nuotaiką. Kiekvienas eksponatas tarsi atgyja, pasakoja savo
istoriją, o muzika tampa vedliu į tą laiką, kai ji pirmąkart suskambo.

Kviečiame ne tik pasižiūrėti, bet ir prisiliesti prie praeities – pajusti jos dvasią, jos ritmą.
Muzikos kambaryje galite pasidaryti atmosferiškų nuotraukų, pasijusti tarsi seno filmo
herojus ir parsinešti su savimi mažą dalelę šios nostalgijos.

© Natalja Tomsha