Chomskytė-McGeever Oonagh Laima “Sapnai – pasąmonės“ ar “Sapnai-pasąmonės“

2025-05-02–2025-06-15.

Oonagh Laima Chomskytė-McGeever – jaunoji menininkė, dailininkė, grafikė. 2024 m. ji baigė Vilniaus dailės akademijoje Grafikos bakalauro studijas. Ją žavi Intaglio (giliaspaudės) technikos: ofortas, akvatinta. Inspiraciją gauna iš sapnų, domėjimosi psichologija. Kūryboje dominuoja žinutės apie žmonių tarpusavio santykius, gyvenimo situacijas.

 

Sapnai – pasąmonės išraiška. Nuo 2023 m. vasaros Oonagh Laima dokumentuoja savo sapnus tekstais ir eskizais. Taip sukūrė 17 sapnų interpretacijų seriją su rašytinių tekstų koliažu. Intaglio techniką ji pasirinko kaip tinkamiausią išraiškos būdą.

 

© Andrius Leonas Bursovas, Oonagh Laima Chomskytė-McGeever

Interaktyvi ekspozicija „Magnetine muziejaus siena“

2025-04-30 d. / Nuolatinė ekspozicija.

Pirmoji nuolatinė interaktyvi ekspozicija, pasitinkanti kiekvieną lankytoją, yra didžiulė „Magnetinė muziejaus siena“, talpinanti pusantro šimto įvairios formos ir dydžių magnetinių kortelių.

Į akis krenta sienos centre eksponuojamos ryškių spalvų kortelės, kuriose visomis Visagino gyventojų kalbomis yra žodžiai „Sveiki atvykę į Visagino muziejų“. Tų kortelių yra net 32. Tiek muziejininkams pavyko surinkti konkrečios informacijos, nors iki šiol yra teigiama, kad tų tautybių yra virš 40.

Taip mes sveikinamės su kiekvienu žmogumi jo gimtąja kalba demonstruodami pagarbą ir toleranciją visų tautybių atstovams.

Kortelę galima paimti ir apversti, kad trimis kalbomis – lietuvių, anglų ir rusų – galima būtų perskaityti informaciją apie kiekvienos tautybės visaginiečius. Kiekvienos magnetinės kortelės averse įkomponuota visaginiečių, atstovaujančių savo tautinę kultūrą, nuotrauka.

Visaginas – tai miestas sprogimas, pastatytas per 13 metų ir staiga „sustabdytas“. Atominis Visaginas – labiausiai tinkantis epitetas šiam miestui. Tai miestas miške, tarp ežerų, suplanuotas pagal „drugelio“ formą, kurioje kiekvienas sparnas atitiko gyvenamuosius mikrorajonus.

Visaginas dar ieško savo tapatybės. Ir todėl ant „Magnetinės muziejaus sienos“ muziejininkai išdėliojo virš 100 istorinių miesto nuotraukų. Kiekviena magnetinė nuotrauka – tai atskira Visagino istorijos dalelė, komponuojanti labai įvairiapusišką bendrą miesto istorijos vaizdą. O averse pateikta kruopščiai surinkta istorinė informacija.

Mes kviečiame vartyti Visagino istorijos magnetines korteles, atrasti, domėtis, tikslinti informaciją ir taip prisiliesti prie savo miesto istorijos.

 

© Viktorija Kazlienė

„Sugardo“ videosalė muziejuje

2025-04-23 d. / Nuolatinė ekspozicija.

Balandžio 23 d. 12:00 val. Visagino miesto muziejuje vyko oficialus Visagino televizijos „Sugardas“ videoarchyvo perdavimas muziejui:

Jaukioje ir draugiškoje atmosferoje UAB „Sugardo“ direktorius Aleksandras Šukevičius pasirašė oficialią videoarchyvo perdavimo sutartį.

Ta proga muziejuje atidaryta nauja ekspozicinė erdvė, skirta „Sugardo“ videomedžiagos peržiūrai.

Pirmasis „Sugardo“ filmas apie miestą „Akinama akimirka“(„Ослепительный миг“, 1994 m.)

UAB „Sugardas“ – tai pirmoji Visagino televizija, įkurta 1994 m. Iki 2017 m. ši televizija kūrė laidas apie Visaginą ir jo žmones. Kiekvieną dieną visaginiečiai turėjo galimybę matyti naujienas, dokumentines laidas. Dabar kiekvienas telefonas ir filmuoja, ir transliuoja „savo laidas“, tačiau niekas nebedaro to sistemingai ir profesionaliai, niekur vienoje vietoje nekaupiamas videoarchyvas.

UAB „Sugardas“ 25 metus transliavo savo sukurtas laidas per Visagino televiziją. Tai buvo permainingi metai. Darbuotojų skaičius buvo užaugęs iki 100.

Televizijos įkūrėjai: Kazys Miciūnas, Aleksandras Šukevičius ir Zenonas Bieliauskas.

Darbuotojai: Liudmila Martynova, Irina Koroliova, Andrej Safronov, Diana Vladyševa, Oksana Kiričko, Irina Topina, Svetlana Babujeva, Vladimir Sumovskij, Olegas Dovidovičius, Andrej Kalga, Dmitrij Melnik, Oga Melnik, Elvyra Runova, Andrej Runov. Irina Žefrua Tatjankina, Birutė Dovidovičė.

Muziejininkai mielai įjungs lankytojams jų pasirinktą filmą ir suteiks galimybę jį peržiūrėti. AČIŪ „Sugardui“ už neįkainojamą dovaną Visagino muziejui.

© Viktorija Kazlienė

Visagino miesto muziejus (2025-04-05) Lietuvos ryto TV laidoje „Lietuvos muziejai“

Tai jauniausias ir vis dar besikuriantis Lietuvos muziejus. Visagino miesto muziejus atvėrė duris lankytojams 2024-ųjų rugpjūtį. Muziejus – kupinas istorijų ir autentiškų pasakojimų, jame galima išgirsti apie miesto, įsikūrusio šalia Ignalinos atominės elektrinės, atsiradimo istoriją, čia gyvenusius ir kūrusius žmones bei leistis į intriguojančią miesto praeities kelionę. Muziejaus kūrime aktyviai dalyvavo vietos bendruomenė. Visaginiečiai dovanojo įvairius daiktus, kurie padėjo atkurti autentišką sovietmečio buitį, atspindinčią atominio miesto gyventojų kasdienybę prieš kelis dešimtmečius. Čia galima išvysti unikalius eksponatus, autentiškas nuotraukas ir įtraukiantį interaktyvų turinį. Laidą apie Visagino miesto muziejų žiūrėkite:

 

 

Visagino identitetas = VISAGINO COUNTRY

2025-04-03–2025-08-24.

„Visagino Country“ festivalis prasidėjo kartu su Lietuvos Respublikos nepriklausomybe 1991 m. ir tebegyvuoja iki dabar.

Įdomus faktas: kai iki I-ojo festivalio atidarymo dienos buvo likusi savaitė, įvyko istorinis bandymas įvykdyti valstybės perversmą SSRS (Sovietų Sąjungoje) – Rugpjūčio pučas. Lietuvoje sovietiniai kariškiai užėmė Kauno radijo ir televizijos redakciją, Sitkūnų radijo stotį, Vilniaus valstybinį telefono ir telegrafo centrą – Lietuvos nepriklausomybei iškilo grėsmė. Grėsmė buvo iškilusi ir festivalio gimimui.

Festivalio steigėjai – Virgis Stakėnas, Edmundas Žalpys, Sigitas Morkūnas, Vytautas Stauga ir visaginietė Elena Čekienė.

„Country“ stilius anoumet buvo didelė naujiena ir „kvepėjo Vakarais“. Ką ten Vakarais, reikia pripažinti, kvepėjo pačia Amerika! Maža to: tą pačią dieną, kai prasidėjo festivalis, buvo panaikinta egzistavusi sovietinė valdžia – Sniečkaus gyvenvietės Vykdomasis komitetas.

„Visagino Country“ nukėlė žiūrovus į laisvę, čia atvykę užsienio atlikėjai, paėmę gitaras, apsirengę tikrais kaubojiškais drabužiais, pasipuošę stilingomis skrybėlėmis, skleidė optimistines nuotaikas, širdį glostė paprastomis ir mielomis dainomis.

„Country“ stilius žavi savo paprastumu, tikromis žmonių istorijomis, folkloro motyvais ir artumu lietuviškam užmiesčio stiliui.

„Atsitiktinai nugirdusi, kad atlikėjas Virgis Stakėnas su bičiuliais ieško vietos kantri muzikos festivaliui, padariau viską, kad festivalis būtų Visagine“, – džiaugiasi „Visagino Country“ prezidentė bei prodiuserė E. Čekienė, – „Man šis festivalis lyg Visagino šalis, kažkiek kitokia negu visa Lietuva, labai jauna, labai nauja, labai besikeičianti ir ramiu country ritmu besimėgaujanti gyvenimu.“

Festivalis augo su Nepriklausoma Lietuva ir tapo tarptautiniu fenomenu. Čia, Visagine, lankėsi muzikantai beveik iš visų Europos šalių, iš JAV ir Kanados, Naujosios Zelandijos ir Australijos.

Čia žibėjo ir pasaulinio garso žvaigždės: Paul Belanger (JAV), Laura Vinson (Kanada), Buddy Jewel (JAV). Čia laukiami ir jaunieji atlikėjai, kurie pasirodo programoje „Kantri viltys“, simboliškai pradėdami Visagine savo muzikinę karjerą.

Atrodo, kad Visaginui visada užteks kantrybės rengti „Visagino Country“…

2025 m. rugpjūčio 22–23 d. vyks XXXII-asis tartautinis kantri muzikos festivalis „Visagino

Country“

 

© Viktorija Kazlienė

Matvej Kuzmin „Viskas iš nieko” 

2025-03-14–2025-05-01.

Visagino muziejuje pristatome jauno visaginiečio, Visagino technologijos ir verslo profesinio mokymo centro absolvento, Matvej Kuzmin koliažų ir asambliažų parodą. Darbai sukurti naudojant grafičių bei tapybos technikas. Dauguma darbų yra sukurta „ready meido”(gatavas), „recycle”(medžiagų perdirbimas) ir „trash art”(atliekų menas) principu. 

Matvej kūryboje ryškūs pop meno ir pogrindžio meno elementai. 

Pernaudoti medžiagas yra tarsi pagrindinis kūrybinis principas, kuriuo Matvej kliaujasi. „Viskas iš nieko”, – teigia autorius. Šiuo atveju tai tampa antiteze iš „mažiau yra daugiau“ (less is more) į „daugiau yra mažiau“ (more is less).

Anot jauno kūrėjo, meilę gatvės kultūrai ir piešimui jis perėmė iš savo vyresniojo brolio. Įkvėpimą teikia repo muzika, aprangos stilius.

Grafičiai yra protestas, kūrybos laisvė. Grafičiai neturi standartų ir stereotipų, bet turi dalelę gatvės kultūros. Kiekvienas darbas – improvizacija. Matvej pradeda chaotiškai pilti, taškyti, purkšti ant drobės dažus, o tada klijuoja tai, kas, tinka spalvų sprogimui. Taip gimė ši paroda.

© Andrius Leonas Bursovas, Matvej Kuzmin

Stačiatikių, Katalikų, Sentikių konfesijos Visagine

2025-02-26–2025-07-30.

Visagino istorija primena biblinį pasakojimą apie Babelio bokštą. Tame pasakojime žmonės statė bokštą, tikėdamiesi pasiekti dangų ir tapti galingais, tačiau jų planai buvo sužlugdyti Dievo. 

„Eikime, statykime miestą ir bokštą, kurio viršūnė siektų dangų, kad išgarsėtume…“, – teigiama Pradžios knygos 11 skyriuje. Šis jų sumanymas reiškė ne tik techninę ambiciją, bet ir didelį pasitikėjimą savimi bei norą tapti lygiais su Dievu…

Vyresnės kartos žmonės gali prisiminti ikonišką gruzinų režisieriaus Tengizo Abuladzės filmą „Atgaila“, pasirodžiusį 1984 m., ir garsiąją filmo pabaigoje pasakytą frazę: „Ko vertas kelias, jeigu jis neveda į bažnyčią?“

Sovietiniuose tuometinio Sniečkaus miesto projektuose nebuvo vietos bažnyčioms. To laikotarpio bažnyčia buvo Ignalinos atominė elektrinė – IAE.

Sunku patikėti, bet IAE – tą didžiausią-galingiausią elektropramonės objektą sustabdė ir planuoja nugriauti, o visų Visagine gyvenančių konfesijų – stačiatikių, katalikų, sentikių – šventyklos jau stovi. O mintyse refrenu skamba giesmė „Dievas stato namus…“

Kad ir kokį tarybinį miestą planavo tuometinė sovietų valdžia, kad ir kaip ideologiškai buvo viskas daroma, o miesto žmonės nepanoro likti „be bažnyčios, be altorių…“1992 m. kukliai tarp daugiaaukščių pastatų įsispraudė Visagino stačiatikių Jono Krikštytojo gimimo cerkvė.

Kita stačiatikių cerkvė Visagine pastatyta ant 1993 m. pradėto statyti 16 aukštų daugiabučio namo pamatų. Tai buvo laikas, kai miesto augimas sustojo. Pamatai buvę kryžiaus formos ir pritiko religinės konfesijos poreikiams. Cerkvė pavadinta Šv. Panteleimono, medikų globėjo, vardu. Pirmosios pamaldos joje vyko 2000 m. rugpjūčio 9 d. Cerkvės statytojas – klebonas, Visagino apygardos dekanas, protojerėjus dr. Josif Samson Zeteišvili.

1989 m. įkurta katalikų religinė bendruomenė ir įrengta koplyčia. 1992 m. ji perkelta į savivaldybės patalpas. 1998 m. pastatyta mūrinė Visagino Šv. apaštalo Pauliaus bažnyčia.

Mūsų parodos tikslas – pažiūrėti į miesto istoriją nuo Visagino bažnyčių bokštų, padėti atrasti visaginiečių tikėjimo istoriją, žvelgti iš dabartinių laikų iki Visagino pradžios, kad labiau pažintume save, kad taptume tolerantiškesni, kad visiems mums kartu būtų gera savo mieste.

© Viktorija Kazlienė

Edvinas Šikšnian „Visagino gatvės katinas Vincas“

2025-01-24–2025-03-09.

Edvinas Šikšnian – jaunosios kartos Visagino menininkas, rūbų dizaineris, grafikos
dizaineris, animacijų kūrėjas.
Kurti pradėjo po tarnybos kariuomenėje.
Baigė Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje Grafinį dizainą.
Tik pradėjęs studijuoti, įkūrė „Amferą“ – rūbų ir aksesuarų prekės ženklą, kuris labiau
egzistuoja kaip jaunimo meninis ir ideologinis judėjimas.
Dalyvavo mados šou „PAMATAI“ Kaune, 2021 m.
Bendradarbiauja su muzikos atlikėjų grupe „Piemuo“.

Apie parodą
Savo personažą – Visagino gatvės katiną Vincą – sukūriau įkvėptas gyvenimo Visagine bei
asmeninės patirties išsikrausčius mokytis ir gyventi kitame mieste. Tas katinas Vincas iš
Amferos.
Mano kartos slengu Amfera – tai amfiteatras – lokacija prie pat Visagino Kultūros centro.
Ten vakarais, naktimis ir savaitgaliais rinkdavosi jaunimas, kuris jautė nepaaiškinamą
trauką šiai vietai. Vietai, kurioje patirdavome naktinį miesto gyvenimą: nuo meilės bučinių
iki testosterono pilnų kivirčų bei draugiško bėgimo nuo žmogeliukų su ryškiomis
liemenėmis.
Taip gimė „Amfera“ – prekės ženklas ir meninis judėjimas, kurį sukūrėme kartu su
Danieliumi Augustu Voskoboinikovu.
Jaunimo Visagine mažėja, o Amfera prarado savo gyvybingumą ir unikalumą. Bet liko
vietos patirtis, mano ir mano kartos Amferos „genius loci“ (vietos dvasia), kurią aš
perkeliu į savo kuriamus paveikslus, drabužius, filmukus. Savo kūryba aš teigiu: Amfera
pažadino manyje kūrėją.
Amferą mėgo ir vyresni visaginiečiai, kurie tarsi perdavė ją mums. Ačiū Visaginui ir
vyresniesiems, ačiū animacinio veikėjo Vinco prototipams – visiems Visagino katinams.

© Andrius Leonas Bursovas, Edvinas Šikšnian

„Visaginas. Keturiasdešimt trijų tautybių istorija“

2024-11-29–2025-03-30. 

Visagino miesto muziejaus Monitorių galerijoje atidaryta Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės finansuojamo projekto paroda apie visas mieste gyvenančias tautybes.

Muziejininkai išsikėlė tikslą surinkti, susisteminti ir parengti parodai medžiagą apie Visagine gyvenančių net 43 tautybių atstovus. Ši paroda skirta tautybių vienijimui, tolerancijai, kvietimui kartu kurti muziejų, kurti savo miesto kultūrą, būti savimi ir būti kartu su visais, su visa mūsų Lietuva.

Visus metus muziejininkai fiksavo svarbiausius faktus apie visas čia gyvenančių tautybes, rinko ikonografinę medžiagą, suvenyrus, daiktus, charakteringai iliustruojančius atskirų tautybių identitetą, kvietė atskirų tautybių atstovus ateiti į muziejų ir prisidėti prie savo tautybės istorijos Visagine išsaugojimo.

Projekto idėja – surinkti į vieną vietą paties daugiatautiškiausio (neskaitant sostinės) Lietuvos miesto – Visagino – išskirtinę įvairių tautybių gyvenimo viename mieste istoriją.

Kartais teigiama, kad Visagine gyvena net 48 tautybių atstovai. Vizualiai nupiešę spindulius iš vieno taško – Visagino – bandėme piešti čia gyvenančių tautybių spindulių saulę, su ilgiausiais spinduliais iki Etiopijos, Jakutijos, Kinijos ir kitų vietų, iš kurių vyko žmonės į Visaginą.

Mes kviečiame į muziejų įvairių tautybių miesto gyventojus ne šiaip sau pažiūrėti kitų dalykų. Mes raginame parodyti save, būti kartu ir dalintis savo asmeninėmis istorijomis. Iš atskirų žmonių istorijų, iš šeimų, tautybių istorijų susideda bendra miesto istorija. Svarbu istoriją fiksuoti kartu, rodant toleranciją, susitinkant kultūriniuose renginiuose. Manome, kad įvairių tautybių visaginiečių kultūrinė patirtis labai svarbi ir tarptautiniu mastu. Juk juos galime lyginti su tų šalių, iš kurių atvyko, ambasadoriais, nes jie palaiko gyvus ryšius su giminėmis, draugais, likusiais tose šalyse, iš kur atvyko. Projektas skirtas kelti įvairių tautybių gyventojų savivertę, kūrybiškumą.

Anot 2021 statistikos duomenų, Visagino savivaldybėje ir Visagine gyvena 9298 rusai, 3955 lietuviai, 2011 lenkų, 1885 baltarusiai, 1029 ukrainiečiai, 133 totoriai, 60 romų, 56 latviai, 41 vokietis, 37 armėnai, 29 moldavai, 21 žydas, 171 kitų neskaitlingų tautybių atstovai. O 907 gyventojai savo tautybės nenurodo. Manome, kad karas Ukrainoje per šį laikotarpį nulėmė ukrainiečių bendruomenės padidėjimą.

Jeigu savivaldybėje gyvena 20 arba mažiau kurios nors tautybės atstovų, Statistikos departamentas ir Visagino savivaldybės civilinės metrikacijos skyrius nekaupia duomenų apie šią tautinę mažumą. Taip reikalauja asmens duomenų apsaugos įstatymas. Tokius duomenis galima surinkti tik geranoriškai.

Norisi minėti rusus, baltarusius, lenkus, ukrainiečius, totorius, armėnus, vokiečius, latvius, anglus, romus, azerbaidžaniečius, moldavus, gruzinus, estus, karaimus, kazachus, tadžikus, uzbekus, kirgizus, lakus (Dagestanas), airius, norvegus, danus, švedus, turkus, žydus, indus, mongolus, kinus, čekus, korėjiečius, bulgarus, – tautybes, kurių buvimą Visagine pavyko patvirtinti.

Ir klausti, ar dar bėra abziečių, altajiečių, baškirų, buriatų, čiuvašų, etiopų, gagauzų, graikų, ingušų, italų, jakutų, kalmukų, karelų, komių, lezginų, marių, moldovų, mordvių, osetinų, prancūzų, suomių, batasaraniečių, udmurtų ir kt.

Dėkojame oficialiai įregistruotomis ukrainiečių, totorių, lenkų, uzbekų tautinėmis bendrijomis už pagalbą vykdant projektą. Šis projektas gražiai persipina su kitu Visagino muziejaus projektu, kurį finansuoja Visagino savivaldybė, tautinių arbatgėrių tradicija. Muziejuje vyko kiniečių, rusų, azerbaidžaniečių arbatų ceremonijos, kurias vykdė ir šių tautybių atstovai.

Įdomus faktas, kad Visagine gyvena santykinai nedaug lietuvių, todėl raginame atkreipti dėmesį, kaip čia jaučiasi ir patys lietuviai.

Projekte sudalyvavo Visagino Atgimimo gimnazija. Tai gimnazija, kurios patalpų viename flange neseniai įsikūrė Visagino miesto muziejus. Tai dieninė, savarankiško mokymosi bendrojo lavinimo mokykla Visagine, vykdanti pradinio, pagrindinio, vidurinio ir papildomo ugdymo programas rusų kalba. Atrodytų, pati situacija kviečia šį projektą vykdyti kartu.

Gimnazistų susitikimai parodoje skatina pažinti ir savo šeimos istoriją. Paroda „Visaginas. Keturiasdešimt trijų tautybių istorija“ veiks metus.

 

© Viktorija Kazlienė

Be pavadinimo (Tau)

2024-11-29–2024-01-19.

Angelė Šyvokaitė

Ši paroda yra istorija, nupasakojanti moterų mezgėjų lemtį. Mezgimas leidžia jaustis ir būti naudinga ir gera kitiems. Parodos pavadinimas TAU, nes dažniausiai mezgantysis nemezga sau. Tarsi šis hobis nebeturi svarbos mezgančiajam, o tik žmonėms, kurie gaus iš siūlo padarytą kūrinį. Taip susvarbinamas žmogus, kuris gauna rankų darbo šiltą mezginį-dovaną, o ir dovanos autorius tarsi tampa antraeiliu veikėju.

Mezginys – itin didelę energiją nešantis kūrinys, kur tiesioginis kūno prisilietimas yra įmanomas kiekviename lopinėlyje.

Kodėl kartais taip sunku kurti sau?

Nepaisant to, kiek mezgame kitiems…

Vis tiek yra vidinis noras paprasčiausiai megzti. Niežti rankos kai negali to daryti ilgesnį laiką.

Studijoje ieškau inspiracijų kūrybai ir visada noriu megzti. Specialiai nepasiimu mezginio, kad mezgimas nebūtų vietoj tapybos. Tada nejučia pradedu tapyti mezginius. Taip gimė piešinių serija „Šeimos portretas“, kurią nutariau sujungti mezginių gija. Paaiškėjo, kad tėtis neturi nieko numegzto rankomis. Teko pradėti jam šaliką. Mama turi nusimezgusi sau labai ilgą šaliką. Man rodos, to šaliko ilgis teikia jai jėgų.

Mezginys ir paveikslas – kūrybinių inspiracijų objektai, užkoduoti autorinėmis mintimis, jausmais ir paslaptimis.

Angelė Šyvokaitė (g. 2002m.) – jaunosios kartos tapytoja, menininkė, šiuo metu studijuojanti Vilniaus dailės akademijos Tapybos bakalauro ketvirtame kurse.

Parodos:

  1. Grupinės tapybos parodos „Somatika“ ir „Artikuliacija” 2023m., kurios buvo rengiamos „Tapybos koridoriuje” Vilniaus dailės akademijoje.
  2. Grupinė paroda „Cukrus” 2023 m. Vilniuje, Dailininkų sąjungos galerijoje.
  3. Alternatyvioje meno mugėje „Komisas” 2024 m.