2025 m. lapkričio 8 d. (šeštadienį) 16.00 val. Visagino miesto muziejuje (Tarybų g. 23,
Visaginas) atidaroma Kristinos Gedžiūnaitės personalinė fotografijos paroda „Atminties
zona“.
Kai industrinės teritorijos praranda savo pirminę funkciją, senieji gamybiniai pastatai,
sandėliai ir kiti pramoniniai kompleksai ima nykti iš urbanistinio audinio – tyliai, be
pasipriešinimo, tarsi būtų tik erdvės klaidos, o ne istorijos sluoksniai. Ignalinos atominė
elektrinė (IAE) – vienas tokių nykstančių industrinių reliktų.
2022 m. pirmą kartą patekau į kontroliuojamą, vadinamąją „purviną“ IAE zoną. Gavau ne tik
galimybę fotografuoti ardomas erdves, bet ir kūniškai patirti jų painią struktūrą bei pastovėti
ant I-mojo reaktoriaus. Monumentalus atominės jėgainės mastelis ir sudėtingi inžineriniai
peizažai paliko šiurpulingai didingos technologinės katedros įspūdį, keliančią nuostabą ir
pagarbos jausmą. Tai viena unikaliausių vietų, kuriose teko lankytis.
Atominės infrastruktūra nėra vien statybinė konstrukcija iš plieno ir betono. Joje slypi
socialinių santykių, organizacinės kultūros, darbo etikos, technologinės pažangos,
ekonominės sistemos ir kiti nematerialūs istorijos liudijimai. Todėl objekto mechaninis
demontavimas nėra neutralus veiksmas – tai kolektyvinės atminties sluoksnio ir vietos genius
loci (unikalios, neapčiuopiamos vietos atmosferos) praradimo/ištrynimo aktas.
IAE, kaip prieštaringas antropoceno įkūnijimas, negali būti romantizuojama, o ir jos
architektūrinis monumentalumas neglosto akies – mastelis gąsdina, medžiagiškumas atrodo
svetimas šiuolaikinėms, stiklo ir šviesos architektūros madoms. Tačiau būtent šis
architektūrinis brutalumas, technologinis grynumas ir inžinerinis tikrumas yra autentiškas
atominės epochos ambivalentiškumo liudijimas.
Svarstau, ar sunaikinimas yra vienintelis kelias ne tik pramoninėms struktūroms, kurios
praranda ekonominį produktyvumą, bet ir atominei jėgainei? Tebestovinti IAE struktūra yra
giliai simbolinis pėdsakas, turintis daugiasluoksnę kultūrinę vertę.
Fotografijų serija „Atminties zona“ žvelgia į demontuojamą atominį objektą kaip tarpinės
būsenos monumentą – tarp galios ir tylos, perspektyvos ir sąstingio, naikinimo ir
išsaugojimo, tarp sielvarto dėl to, ko nebėra, ir nežinomybės dėl to, kas laukia. Neaprėpiamos
erdvės, milžiniškos konstrukcijos ir objektų visuma dokumentuojamos ne tik kaip atominio
paveldo fragmentai, bet ir kaip bandymas įskaityti gyvosios atminties pėdsakus žmonių
apleistoje infrastruktūroje.
Parodą finansuoja – Lietuvos kultūros taryba
Partneris – VĮ Ignalinos atominė elektrinė (Altra)
Parodą sudaro Kristinos Gedžiūnaitės nuotraukos ir koliažai bei Laurie Griffiths ir Jonty
Tacon dokumentinis trumpo metro filmas Decommissioning A Dream, kurio premjera įvyko
2025 m. rugsėjo 20 d. Visagine.
Trumpai apie autorę
Kristina Gedžiūnaitė gimė ir užaugo Visagine, 2017 m. baigė fotografijos ir multimedijos
studijas Vilniaus dailės akademijoje, keletą metų dalyvavo bendrose parodose, projektuose ir
rezidencijose, dirbo laisvai samdoma fotografe bei studijavo keramiką. 2018–2019 m.
dalyvavo tarptautiniame projekte AmuSE, kurio metu rezidavo Leeuwardene (NL),
Antalieptėje (LT) ir Maltoje (MT), dalyvavo bendrose parodose. 2020 m. grįžo į Visaginą
gyventi bei kurti. Tai pirmoji autorės paroda gimtajame mieste.
© Kristina Gedžiūnaitė









